Pereiti prie turinio
Raudoname fone baltos spalvos atversta knyga ir pieštukas su tekstu „4 Kokybiškas išsilavinimas“. Pavaizduotas švietimo prieinamumo ir kokybės tikslas.
Tamsiai mėlyname fone susijungę penki apskritimai, simbolizuojantys bendradarbiavimą, ir tekstas „17 Partnerystė įgyvendinant tikslus“. Iliustruojamas tarptautinės partnerystės ir bendradarbiavimo skatinimo tikslas.

Akademiniai mainai Pietų Korėjoje – išsipildžiusi svajonė

Svarbiausios | 2026-02-24

KTU Elektronikos inžinerijos trečiakursė Roberta Andriukaitytė semestrą praleido Hanyang’o universitete (HYU) Pietų Korėjoje – šalyje, kurios kultūra ją traukė jau seniai. Galbūt todėl, pasak Robertos, apsispręsti, kur vykti akademiniams mainams, neprireikė daug laiko. Sugrįžusi į Kauną, ji skatina ir kitus nepraleisti progos įgyti vertingos tarptautinės patirties ir pasinaudoti Erasmus+ suteikiamomis galimybėmis.

– Kaip skyrėsi ta Pietų Korėja, kurią įsivaizdavai, nuo tos, į kurią atvykai? – paklausėme studentės.

– Kiek man teko domėtis anksčiau, susidariau visai neblogą įspūdį. Aišku, buvo tokių dalykų, apie kuriuos galbūt niekas nepasako, nes juos pamatai tik tada, kai atvyksi. Sakyčiau, įsivaizdavau gana panašiai, bet patyriau daug smagesnę ir pozityvesnę patirtį negu kiti tikėjosi.

– Kaip apibūdintum studijų patirtį HYU? Ar sėkmingai pavyko suderinti studijų modulius?

– Nors dauguma modulių buvo gana panašūs, sutapo ne visi, todėl galėjau pasiimti ir kiek įdomesnių modulių. Jie buvo verti daugiau kreditų negu Lietuvoj, bet pati struktūra buvo gana panaši – buvo ir laboratorinių darbų, galbūt daugiau teorijos.

– O kiek praktinių užduočių turėjai?

– Čia turėjau mažiau praktinių užsiėmimų ir jie, mano akimis, buvo galbūt kiek lengvesni nei tie, kuriuos gauname KTU. Manau, kad KTU labiau atitinka savo vardą, kad tai technologijos universitetas.

– Kas labiausiai patiko studijuojant HYU?

– Labiausiai patiko modulis „Diskretinių signalų apdorojimas II“. Galutiniam projektui kūrėme robotuką, valdomą raumenų elektriniais signalais. Reikėjo išsiaiškinti, kaip efektyviau jį valdyti, o galiausiai varžėmės, kieno robotukas greičiau ir tiksliau įveiks skirtą trasą. Tai šitas modulis buvo tikrai įdomus ir ypatingas.

Asmeninio albumo nuotr.

– Pavyko susidraugauti su vietiniais studentais?

– Su vietiniais teko bendrauti kiek mažiau. Atrodė, kad jie galbūt dėl kultūrinių skirtumų kiek privengia užsieniečių arba ne taip pasitiki savo anglų kalbos žiniomis. Bet tie, su kuriais teko bendrauti, ypač grupinių projektų metu, buvo labai mieli, atsakingi ir motyvuoti. Dėl to buvo labai smagu.

– Buvo sunku paaiškinti kitiems, iš kur esi atvykusi?

– Jeigu gatvėje ar kokioje nors kavinėje paklausdavo, iš kur esu, dažnai nežinodavo Lietuvos ir prašydavo pakartoti iš naujo. Bet galiausiai vis tiek nesuprasdavo ir tiesiog iš mandagumo palinksėdavo galva. Teko susipažinti su keliais žmonėmis, kurie jau buvo girdėję apie Lietuvą, nes arba turėjo pažįstamų lietuvių arba draugų iš Europos. Bet tokių sutikdavau rečiau, daugumai Lietuvos pavadinimas net nelabai buvo girdėtas.

– Pietų Korėjoje pragyvenimo išlaidos nėra iš mažiausių. Ar pakako stipendijos?

– Stipendija buvo tikrai gana didelė ir paprastam pragyvenimui – bendrabučiui, maistui ar kokiai nors įdomesnei veiklai – tikrai užteko. Asmeniškai turėjau nemažai norų ir svajonių, kurias teko pasidengti savo lėšomis, bet norint tiesiog išvažiuoti – stipendijos beveik viskam turėtų užtekti.

Asmeninio albumo nuotr.

– Kaip leidai laisvalaikį Pietų Korėjoje? Gal atradai naujų pomėgių?

– Visada labai mėgau iškarpų albumų kūrimą (angl. scrapbooking) ir vesti dienoraštį. Anksčiau lipdukus tekdavo užsisakinėti iš Pietų Korėjos, nes Europoje jų gauti buvo gana sunku, o ir stilius jų labai specifinis. Korėjiečiai apskritai turi didelę rinką tokioms kanceliarinėms prekėms. Todėl man buvo labai smagu pagaliau nuvykti ten, viską pamatyti gyvai ir pačiai užeiti į parduotuves, kuriose tiesiog pilna įvairiausių lipdukų. Buvo tikrai įspūdinga, o kainos – kur kas mažesnės nei Lietuvoje.

Kitas mano pomėgis – vaikščioti po kavines, toks savotiškas cafe hopping. Mėgstu lankytis teminėse kavinėse. Pietų Korėjoje tokių kavinių 500 metrų spinduliu gali rasti kokių dešimt ar dvidešimt, priklausomai nuo rajono. Ir visos jos turi gražų interjerą ar kažką ypatingo ir išskirtinio. Kad ir kur užsukdavau, visada buvo labai įdomu.

– Pavyko daugiau pakeliauti po šalį?

– Taip, teko. Universitetas kartais organizuodavo dienos išvykas po įvairius miestus – tokias kaip ekskursijas atvykusiems studentams. Į kelias jų nuvažiavau, bet daugiau keliaudavau pati. Kadangi rudenį ten būna atostogos, gavosi beveik savaitė laisvo laiko. Teko nuvykti ir į jų salą Čedžu, aplankyti istorinį Džondžu miestą, nuvažiuoti prie jūros į tą patį Busano miestą.

Asmeninio albumo nuotr.

– Kokį patarimą galėtum duoti tiems, kurie dabar svarsto pildyti paraišką 2026–2027 m. m. rudens semestro studijoms užsienyje?

– Svarbiausia – išdrįsti, pasidomėti ir tiesiog pateikti anketą. O toliau patarčiau atrasti tai, kas tave sieja su tam tikra šalimi. Mane, pavyzdžiui, su Pietų Korėja sieja pomėgiai, todėl atvykus patirtis buvo dar įdomesnė. Žinoma, pozityvios patirtys gali ateiti ir tiesiog per žmones, kuriuos sutinki, bet man atrodo, jog smagiausia, kai randi dalelę savęs kitoje pasaulio pusėje.