BIP Belgijoje: neįkainojama tarptautinė mokymosi patirtis

Trys KTU Elektros ir elektronikos fakulteto studentai – Pijus Blažys, Antanas Mišeika ir Rapolas Kaziūnas – dalyvavo tarptautinėje technologijų savaitėje EPHEC universitete Briuselyje, kur kartu su studentais iš užsienio kūrė išmaniaisiais telefonais valdomus kartingus.

Dirbdami tarptautinėse komandose, jie derino elektroniką, mechaniką ir programavimą bei vos per keturias dienas sukūrė veikiančius prototipus.

Mišrios intensyviosios programos (angl. Blended Intensive Program, BIP) dalyviai sako, kad tokios patirtys ne tik ugdo kūrybiškumą, komandiškumą ir stiprina inžinerijos kompetencijas, bet ir suteikia gerokai daugiau įkvėpimo nei tradicinės paskaitos.

Kaip kitiems paprastai paaiškintumėte, kas yra tas BIP? – paklausėme studentų.

Pijus: BIP‘as – toks trumpalaikis Erasmus. Jei nori pamatyti kitą kultūrą, bet nenori išvažiuoti visam semestrui, o tik į trumpą projektą, ir vis tiek pajusti tą aplinką, tai čia turbūt vienas geriausių pasirinkimų.

Antanas: Nespėjo atsibosti. Būdavo, kad ateini devintą, išeini šeštą, pasižiūri į laikrodį: „O, jau baigėsi“. Ir tas darbas toks nelabai priminė darbą, nes visada linksma. Mokiniesi, bet kartu ir dirbi. Grįžus į universitetą net liūdna buvo (šypsosi).

Kai gavom laišką apie BIP‘ą Belgijoje, pagalvojom: „Gerai, varom.“ Tema pasirodė įdomi – pusė programavimo, pusė inžinerijos, tai nuostabiai skambėjo. Ir šiaip įdomu buvo aplankyti Belgiją.

Anksčiau nebuvote išvykę su Erasmus+ programa?

Antanas: Neteko, bet norėtųsi išvykti kitą pusmetį.

Rapolas: BIP‘as labai gerai „pasibandymui“. Pamatai tą MOBILITY‑ONLINE portalą, kas ten per dalykas išvis. Sunkiausia ir labiausiai nervinanti dalis – susitvarkyti visus formalumus, o kai jau išvažiuoji, tai studijos kaip studijos, tik kad daug linksmiau ir smagiau. Ir patirties daugiau gauni – tiek iš techninės, tiek iš komunikacinės pusės, nes tenka dirbti su kitų tautybių žmonėmis.

Ką pirmiausiai nuveikėte, kai atvažiavote?

Antanas: Mes, kadangi atvažiavom dieną anksčiau, tai pirmiausia nuėjom į tą hostelį, kur visi turėjo apsistoti, bet mums pasakė, kad vietų nebėra. Tai ėjom į kitą ir ten užsisakėm. Po to pasivaikščiojom po miestą, grįžom… ir galiausiai pagalvojom: reikia į barą nueit, nes vis tiek Belgijoje esam (juokiasi).

Pijus: Turėjom visą laisvą dieną pasivaikščioti po Briuselį – architektūrą pasižiūrėt, pastatus. Ir aš tikrai rekomenduočiau taip daryti. Mes dirbdavome iki šešių, o po šešių jau tamsu, ir jei pavargęs, tai nelabai ir norisi kažką daugiau patirti. Atvykus prieš dieną ar dvi – turi daugiau laiko miestui. O kadangi dieną vėliau ir išvažiavom, kai viskas baigėsi, tai irgi galėjom ramiai atsipūsti, susitikti su keliais Erasmus studentais, pasėdėti, pakalbėti, niekur nesiskubinti.

Rapolas: Aš atvažiavau tą pačią dieną, kada prasidėjo, ir išvažiavau iškart po programos. Pasigailėjau. Realiai – atvažiavau, padirbau ir išvažiavau. Tai tikrai rekomenduočiau bent dieną prieš atvykti, pasibūti, apsiprasti – tada tau pačiam smagiau ir jaukiau mieste. Ir dieną po programos pasilikti – atšvęsti tą savaitę, pabūti su tais, su kuriais dirbai.

Kas jums labiausiai patiko šioje programoje?

Pijus: Man įdomiausias buvo pats procesas. Keista, nes pirmą dieną visoms komandoms buvo toks medaus mėnesio periodas, pati lengviausia dalis. Visi tiek daug darbų padarė. Jau atrodė, kad per dvi kitas dienas čia viską baigsim ir kitos dienos bus laisvos. O tada prasidėjo antra diena… Nieko nespėji, su komanda vos susitari, kas ką daro, profesoriai užimti, turi daryti kitus dalykus… Ir galiausiai taip gavosi, kad paskutinę dieną – ketvirtadienį – iki vidurnakčio sėdėjom, kad viską užbaigtume. Kai kurios komandos dar tą pačią atsiskaitymų dieną turėjo taisyti. Bet būtent tas procesas ir yra esmė. Tu matai, kaip tavo „kūdikis“ gimsta: išpjaustai, suverži varžtus, viskas gražiai atrodo, tada pamatai, kad važiuoja… labai smagu.

Rapolas: Man patiko pati mokymosi forma. Tu mokiniesi, bet tas mokymasis – toks labai smagus, nes visi aplinkui tiek pat pasimetę ir tiek pat užsidegę, kad projektas pavyktų. Nors nuo devynių iki šešių ten leidi laiką, mokiniesi, to laiko nepjauti. Aplink žmonės, kurie irgi to paties nori, jūs dar ir konkuruojat. Ir net konkuruodami vieni kitiems padedat. Arba trukdot (juokiasi).

Antanas: Aš niekada netrukdyčiau (juokiasi). Mes buvom visi suskirstyti į skirtingas komandas, dėl to ir užtruko ilgiau. Manau, jeigu būtume vienoje komandoje, būtume per dvi ar tris dienas baigę.

Pijus: „Too many cooks in the kitchen“ būtų buvę. Visai nieko nebūtume padarę (juokiasi).

Antanas: Man šiaip labai smagu būdavo eiti Rapolui trukdyti. Atsimenu, jo padangas deginau ir dar visokių nesąmonių (juokiasi). Maloniai laiką praleidau.

Rapolas: Man čia buvo didžiausias galvos skausmas. Aš buvau komandoje, kurioje turėjau apjungti visą mechaniką, visą IT dalį. Atrodė, kad vos suspėju viską daryti pagal vieno, pagal kito pageidavimus. Ir tada ateina Antanas, aplink mano du komandos nariai, kurie dar ir programuoja, ir jiems sunkiai sekasi… Ir jis pradeda: „Are we done? Are we done? Is this done? I don’t think this should be like this“ (juokiasi). Tiesiog iš proto varė.

Antanas: Mes tada buvom stipriai išsiveržę į priekį, bet man jau tą dieną nebebuvo ką daryti, o Rapolo komanda dar turėjo daug darbo. Nesugalvojau, ką veikti, tai ėjau erzinti (šypsosi).

Pijus: Ir tada jų mašina buvo ta, kuri neveikė paskutinę dieną (juokiasi).

Antanas: Aš buvau atsakingas už mechaninę dalį, o programavimo dalis ketvirtadienį nebuvo baigta. Penktadienį, 9 val. 15 min., jau reikėjo pateikti kodą, kad veiktų. Tai mūsų mašina antrą kartą pavažiavo 9 val. 14 min. Smagus buvo darbas (šypsosi).

Jautėte, kad komandos buvo skirtingo lygio?

Kokie įgūdžiai ar patirtys iš šio BIP’o jums buvo vertingiausi?

Ką patartumėte kitiems, kurie irgi norėtų sudalyvauti panašioje trumpalaikio mobilumo programoje?