Kauno technologijos universiteto (KTU) elektronikos inžinerijos ketvirto kurso studentas Dovydas Bernatavičius, Talentų akademijos SKILLed AI narys, pusmetį praleido Čekijos technikos universitete Prahoje (CTU). Šiandien jis pats sulaukia nemažai klausimų iš studentų, besiruošiančių savo pirmajai akademinei mainų patirčiai. Dalindamasis asmenine „Erasmus+“ patirtimi, Dovydas neslepia – į Prahą mielai sugrįžtų dar kartą, nors kai kuriuos dalykus dabar darytų kitaip.
– Ar sunku buvo apsispręsti, kurią šalį pasirinkti? – paklausėme Dovydo.
– Iš tiesų – ne, nes KTU apskritai yra daug prieinamos informacijos. Be to, aš pažinojau žmonių iš Talentų akademijos, kurie jau buvo vykę su „Erasmus+“ programa būtent į Čekiją. Tad man buvo labai paprasta – tiesiog susiradau tuos, kurie jau buvo išvykę, ir pasikonsultavau. Dabar, kai pats jau esu grįžęs, pastebiu, kad jaunesni studentai, pavyzdžiui, trečiakursiai, irgi kreipiasi į mane, nes žino, jog dalyvavau „Erasmus+“ programoje, tiesiog patys ateina pasiklausti.
Aš Čekiją pasirinkau vien dėl kultūros, nes ji panašiausia į lietuvių. Žmonės ten labai panašūs į lietuvius – gal tik išvaizda skiriasi, bet požiūris, mentalitetas – viskas labai artima. Tai man atrodė, kad bus lengviau prisitaikyti.
Be to, „Erasmus“ stipendija ir pragyvenimo kaštai Čekijoje puikiai dera. Pavyzdžiui, svarsčiau vykti į Suomiją, bet ten buvo sudėtinga suderinti studijų modulius, o ir kainos – ypač bendrabučių – šiek tiek išgąsdino. Palyginus su Čekija, kur už bendrabutį mokėjau apie 200 eurų, o studijų moduliai beveik idealiai sutapo.
Tiesa, aš vykau trečiais studijų metais – ir tai, manau, buvo klaida. Dabar, kas kreipiasi, visiems rekomenduoju vykti pirmais arba antrais metais. Tuo metu mokomasi daugiau bendrinių dalykų, todėl lengviau suderinti modulius. Net jei norėtum vykti į Ispaniją – didesnė tikimybė, kad daugiau studijų modulių sutaps. Išvažiavus trečiame kurse, tikėtina, kad tektų daugiau derinti, keisti grafikus – atsirastų papildomų iššūkių.
– Papasakok, kada išvykai į Čekiją.
– Iš tiesų, mano išvykimas buvo šiek tiek keistas. Jei neklystu, aš išvykau tik rugsėjo viduryje. Kiti Kaune jau ėjo į paskaitas, o aš dar tik ruošiausi išvykti. Man paskaitos prasidėjo kur kas vėliau, gal net spalio pradžioje. Tas laiko tarpas iki studijų pradžios tikrai padėjo – spėjau įsikurti, apsiprasti ir psichologiškai pasiruošti tam, kad viskas jau vyks ne Lietuvoje.
– Į Prahą keliavai vienas? Gal susipažinai ten ir su kitais lietuviais?
– Ne, vykau ne vienas – kartu su labai geru draugu Simu. Esame grupiokai, kursiokai ir apskritai geriausi draugai, tad kelionė mums abiem buvo tikrai smagi. Bet susipažinau su gan daug lietuvių, aš net nesitikėjau, kad jų tiek bus. Iš viso mūsų buvo gal apie 13–14 žmonių. Kartais nueidavome į barą, dalyvaudavome „pub quiz“ vakaruose – tai visas stalas būdavo lietuvių, šalia prie kito stalo susėsdavo lenkai. Smagu, kad turėjom tokią mažą bendruomenę.
Visgi mano asmeninis patarimas – važiuoti vienam. Bus, aišku, sunkiau. Pirmas mėnuo gali atrodyti kaip tragedija, jausi ilgesį. Bet tu automatiškai būsi įmestas į tarptautinę aplinką. Tikėtina, kad negausi kambarioko lietuvio. Mums dviese buvo paprasta – pasileisdavom lietuvišką muziką, gamindavom valgyti. Bet, pavyzdžiui, jei gyvensi su prancūzu ar ispanu, tai bus visiškai kitokia patirtis. Žinau lietuvių, kurie važiavo vieni ir bendrabutyje gyveno su prancūzais – iki šiol palaiko ryšį ir jau planuoja kelionę į Prancūziją.
Taigi – viskas priklauso nuo tavęs, bet mano rekomendacija būtų: važiuok vienas.
