Pereiti prie turinio

Kartą Prahoje – visada Prahoje: Erasmus patirtis, kurią norisi kartoti

Studijos | 2025-09-19

Kauno technologijos universiteto (KTU) elektronikos inžinerijos ketvirto kurso studentas Dovydas Bernatavičius, Talentų akademijos SKILLed AI narys, pusmetį praleido Čekijos technikos universitete Prahoje (CTU). Šiandien jis pats sulaukia nemažai klausimų iš studentų, besiruošiančių savo pirmajai akademinei mainų patirčiai. Dalindamasis asmenine „Erasmus+“ patirtimi, Dovydas neslepia – į Prahą mielai sugrįžtų dar kartą, nors kai kuriuos dalykus dabar darytų kitaip.

– Ar sunku buvo apsispręsti, kurią šalį pasirinkti? – paklausėme Dovydo.

– Iš tiesų – ne, nes KTU apskritai yra daug prieinamos informacijos. Be to, aš pažinojau žmonių iš Talentų akademijos, kurie jau buvo vykę su „Erasmus+“ programa būtent į Čekiją. Tad man buvo labai paprasta – tiesiog susiradau tuos, kurie jau buvo išvykę, ir pasikonsultavau. Dabar, kai pats jau esu grįžęs, pastebiu, kad jaunesni studentai, pavyzdžiui, trečiakursiai, irgi kreipiasi į mane, nes žino, jog dalyvavau „Erasmus+“ programoje, tiesiog patys ateina pasiklausti.

Aš Čekiją pasirinkau vien dėl kultūros, nes ji panašiausia į lietuvių. Žmonės ten labai panašūs į lietuvius – gal tik išvaizda skiriasi, bet požiūris, mentalitetas – viskas labai artima. Tai man atrodė, kad bus lengviau prisitaikyti.

Be to, „Erasmus“ stipendija ir pragyvenimo kaštai Čekijoje puikiai dera. Pavyzdžiui, svarsčiau vykti į Suomiją, bet ten buvo sudėtinga suderinti studijų modulius, o ir kainos – ypač bendrabučių – šiek tiek išgąsdino. Palyginus su Čekija, kur už bendrabutį mokėjau apie 200 eurų, o studijų moduliai beveik idealiai sutapo.

Tiesa, aš vykau trečiais studijų metais – ir tai, manau, buvo klaida. Dabar, kas kreipiasi, visiems rekomenduoju vykti pirmais arba antrais metais. Tuo metu mokomasi daugiau bendrinių dalykų, todėl lengviau suderinti modulius. Net jei norėtum vykti į Ispaniją – didesnė tikimybė, kad daugiau studijų modulių sutaps. Išvažiavus trečiame kurse, tikėtina, kad tektų daugiau derinti, keisti grafikus – atsirastų papildomų iššūkių.

– Papasakok, kada išvykai į Čekiją.

– Iš tiesų, mano išvykimas buvo šiek tiek keistas. Jei neklystu, aš išvykau tik rugsėjo viduryje. Kiti Kaune jau ėjo į paskaitas, o aš dar tik ruošiausi išvykti. Man paskaitos prasidėjo kur kas vėliau, gal net spalio pradžioje. Tas laiko tarpas iki studijų pradžios tikrai padėjo – spėjau įsikurti, apsiprasti ir psichologiškai pasiruošti tam, kad viskas jau vyks ne Lietuvoje.

– Į Prahą keliavai vienas? Gal susipažinai ten ir su kitais lietuviais?

– Ne, vykau ne vienas – kartu su labai geru draugu Simu. Esame grupiokai, kursiokai ir apskritai geriausi draugai, tad kelionė mums abiem buvo tikrai smagi. Bet susipažinau su gan daug lietuvių, aš net nesitikėjau, kad jų tiek bus. Iš viso mūsų buvo gal apie 13–14 žmonių. Kartais nueidavome į barą, dalyvaudavome „pub quiz“ vakaruose – tai visas stalas būdavo lietuvių, šalia prie kito stalo susėsdavo lenkai. Smagu, kad turėjom tokią mažą bendruomenę.

Visgi mano asmeninis patarimas – važiuoti vienam. Bus, aišku, sunkiau. Pirmas mėnuo gali atrodyti kaip tragedija, jausi ilgesį. Bet tu automatiškai būsi įmestas į tarptautinę aplinką. Tikėtina, kad negausi kambarioko lietuvio. Mums dviese buvo paprasta – pasileisdavom lietuvišką muziką, gamindavom valgyti. Bet, pavyzdžiui, jei gyvensi su prancūzu ar ispanu, tai bus visiškai kitokia patirtis. Žinau lietuvių, kurie važiavo vieni ir bendrabutyje gyveno su prancūzais – iki šiol palaiko ryšį ir jau planuoja kelionę į Prancūziją.

Taigi – viskas priklauso nuo tavęs, bet mano rekomendacija būtų: važiuok vienas.

Asmeninio albumo nuotr.

– O ar pats dar palaikai ryšius su kuo nors iš „Erasmus+“ studijų?

– Mūsų bendrabučio kaimynas buvo slovėnas. Gyveno kitame bloke, bet iki šiol palaikome ryšį. Jis studijavo magistrantūroje, mechanikos srityje, ir buvo tikrai labai mielas žmogus. Planuoju ateityje „Euro trip’ą“, kvietė mane atvykti, sakė, kad esu visada laukiamas – aprodys miestą, apgyvendins.

– Ar studijuodamas CTU pastebėjai skirtumų su KTU? O gal kaip tik patekai į panašią atmosferą?

– Didžiausias skirtumas – studentų skaičius. Jų ten gal dešimt tūkstančių daugiau. Vaikštai ten tarp žmonių ir jautiesi tarsi mišrainėje. Pats universitetas išsiskiria savo dydžiu ir struktūra – daug skirtingų didelių fakultetų. Pavyzdžiui, informatikos fakultetas – penkiaaukštis pastatas, skirtas vien tik informatikams. Pas mus fakultetai dažnai telpa ir į mažesnius rūmus. Man labai patiko, kad mūsų fakultetas buvo šalia atskiro Prahos chemijos ir technologijos universiteto. Dėl to aplink buvo daug bendrų studentiškų erdvių, o visai šalia – ir nacionalinė biblioteka. Toks milžiniškas studentų miestelis. Iš pradžių tai buvo šokas – tiek daug žmonių, tiek judesio – bet vėliau pripratau. Ir dabar net pasiilgstu to studentiško šurmulio.

– Kaip leisdavai laisvalaikį (be jau minėtų protmūšių)?

– Iš tiesų, mes daug laiko praleisdavom su dėstytojais, kas mane nustebino. Lietuvoje dar yra toks požiūris į dėstytojus, kad jie tokie rūstesni ir griežtesni. Čekijoje turėjome vieną lenkų dėstytoją, kuris kartais pasakodavo apie Abiejų Tautų Respubliką. Jis ateidavo pas mane ir Simą, ir tiesiog draugiškai juokaudavo įvairiomis temomis. Požiūris į studentą buvo visiškai kitoks – jis galėdavo paaiškinti dalykus neformaliai, draugiškai, tarsi kalbėtume su pažįstamu ar draugu.

Eidavome žiūrėti čekiškų filmų – su subtitrais. Buvo labai įdomu, ypač kai rodydavo istorinius filmus. Tai leido geriau suprasti, kaip viskas vyko pas juos, ir suvokti, kad jie taip pat patyrė daug tragiškų įvykių. Dėl to, manau, jie turi tam tikrą istorinį pyktį, panašų į mūsų.

Asmeninio albumo nuotr.

Veiklos tikrai netrūko – vien tik laiko leidimas mieste buvo labai įdomus. Kas mane nustebino – tai Prahos senamiestis. Miestas beveik nebuvo paliestas karo, todėl istoriniai pastatai išlikę autentiški. Senamiestis – milžiniško dydžio. Nesulyginsi su Vilniumi ar Kaunu.

Juokaujame, kad yra toks dalykas – „Once you live in Prague, you never leave Prague“. Tu lieki ten amžinai. Dabar mano aplinkoje – ypač tarp Talentų akademijos žmonių – yra nemažai tokių, kurie ten gyveno. Ir visi kalbam, kad reikia kada nors grįžti, suplanuoti kelionę ir vėl pabūti toje aplinkoje. Prahoje jautiesi kitaip – tarsi magiškoje šalyje. Tie seni tiltai, išlikę nuo senų amžių, sukuria nepakartojamą atmosferą. Angliškai tam puikiai tinka žodis „majestic“ – būtent taip viskas ten ir jaučiasi. Ši patirtis tikrai paliko stiprų įspūdį.

– Norėtum dar kartą išvykti, pasinaudoti papildomomis mobilumo galimybėmis?

– Didžiausias „Erasmus+“ privalumas yra tai, kad per visą studijų laikotarpį turi galimybę išvykti iki vienerių metų. Kiek žinau, nemažai žmonių iš mano aplinkos tuo aktyviai naudojasi ir daug keliauja.

Asmeniškai man dabar šiek tiek sudėtingiau – esu santykiuose, apsistojome, bet rimtai svarstau galimybę per magistrantūros studijas dar kartą išvykti semestrui – ir nuoširdžiai norėčiau grįžti būtent į tą pačią Prahą. Svarsčiau galbūt vykti į kitas šalis, bet aš tiesiog per daug pamilau tą visą gyvenimą, kaip ten viskas verda, tai planuoju grįžti.

Registracija į 2025–2026 m. pavasario semestro mainus tęsis iki rugsėjo 19 dienos. Daugiau apie papildomą atranką į kito semestro studijas užsienyje sužinok čia.