Inžinieriai, kuriantys, diegiantys, tiriantys bei tobulinantys įvairias sistemas, kuria mūsų ateitį. Daugėjant šių specialistų, pasaulis evoliucionuoja ir keičiasi. Automobiliai be vairuotojų, dirbtiniu intelektu valdomi šviesoforai, ar stovėjimo aikštelės su užimtumą rodančiais jutikliais jau senokai nebekelia nuostabos. Prie visų šių įrengimų prisiliečia elektros inžinierių rankos, tarp kurių – vis daugiau moterų.
Kadaise numojusi ranka į globėjiškus patarimus atsisakyti studijuoti inžineriją, Kauno technologijos universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto (KTU EEF) lektorė Neringa Dubauskienė leidosi tyrinėti įdomią elektronikos sritį.
Šiame interviu su ja kalbamės apie mokslinę karjerą elektros ir elektronikos srityje, tobulėjančias sistemas, autonominius automobilius ir stereotipus, kurie, nors ir silpnėjantys, bet vis dar gajūs.
– Kaip prasidėjo jūsų karjera? Kaip nusprendėte siekti karjeros technologijų srityje?
– Mano karjera prasidėjo dar mokykloje – jau labai anksti žinojau, kad studijuosiu inžinerinius dalykus, tik liko nuspręsti kokius, nes rinktis galėjau iš daugelio sričių. Elektronika pasirodė viena iš tų sričių, kuriose nuolat vyksta kaita ir tobulėjimas. Dar mokyklos laikais buvo akivaizdu, kad ši sritis labai progresyvi. Visuomenei perėjus nuo laidinių telefonų prie mobiliųjų, jie keitėsi savo išvaizda ir pajėgumais gerokai sparčiau negu mums dabar atrodo. Aš nesuklydau: progresas, kaita ir nuolatinis mokymasis dirbant šioje srityje yra neišvengiami.
– Kiekvienas žmogus kasdienėje veikloje atlieka įvairiausius vaidmenis, nuo sesers iki patarėjos, ar lektorės. Koks jūsų vaidmuo galėtų būti mėgstamiausias? Kodėl?
– Svarbiausia, vis dėlto, yra balansas. Aš nebūčiau gera lektorė, jeigu tuo pačiu nebūčiau gera draugė, sesuo ar mama. Galbūt, būčiau ir prasta mama, jeigu būčiau tik mama, todėl visi šie vaidmenys labai gerai vienas kitą papildo, įkvepia. Tai ką aš išmokstu, sužinau, savo profesinėje srityje – atspindi ir tame, kaip aš bendrauju su savo draugais ir vaikais.
Kita vertus, dažnai draugai, kurie nieko bendro neturi su dėstymu ar inžinerija, mane įkvepia, „pasėja“ tokių įdomių minčių, kurias aš paskui galiu pritaikyti savo darbinėje veikloje. Todėl visur turi būti balansas, visko po truputį ir tiksliai tiek, kiek reikia.
– Moteris, dirbanti su technologijomis susijusį darbą, jau nebekelia niekam nuostabos, daugelis merginų kuo puikiausiai įsilieja į darbo kolektyvą ir jaučiasi vertinamos. Kaip yra iš tiesų? Ar stereotipai vis dar gajūs?
– Stereotipai klastingi tuo, kad jie nebėra tokia tiesmukiški. Jie nebėra tokie, kokie būdavo anksčiau – situacija keičiasi. Kol studijavau esu išgirdusi, jog merginoms čia ne vieta ir joms reikėtų eiti vaikus gimdyti arba į virtuvę. Dabar tokių tiesmukiškų frazių jau nebeišgirsime, tačiau šios nuostatos yra giliai paslėptos viduje. Šiandiena žmonės stereotipus išreiškia šiek tiek kitaip.
Tarkime, tai pasireiškia tokiose situacijose, kai manoma, jog merginos yra kruopštesnės, stropesnės – tai yra stereotipas. Jis gali pasirodyti teigiamas, bet jis taip pat veikia žmones. Ypatingai tos merginos, kurios neatitinka tų stereotipų, o jų tikrai labai daug, dažnai nuo to nukenčia, nes pasirodo kaip nevykusios specialistės, vien todėl, kad nėra kruopščios, stropios, ar atidžios detalėms. O juk jos yra kūrybiškos, entuziastingos. Taigi, stereotipai niekur nedingo, tik pasikeitė.
Merginos, kurios dirba technologijų srityje dažniau susiduria ne su išreikštu priešiškumu, bet su nuolatine kova dėl to, kad jos būtų vertinamos kaip žmonės ar atskiros asmenybės, o ne kaip kitų įsivaizduojamas rinkinys kaip moteris, dirbanti technologijų srityje, turėtų atrodyti, mąstyti ar veikti.
– Kokių dvejonių kilo jums pačiai, renkantis technologijas? Gal kas neramino? O gal kaip tik skatino?
– Tie paskatinimai kartais būdavo globėjiški ir kaip tik – priešiškai nuteikiantys. Esu iš dėstytojo gavusi pasakymą: „parašysiu jums geresnį pažymį, nes mergaites reikia globoti“. Gerai, kad vėliau sužinojau, jog to pažymio nebuvau verta ir man dar reikia padirbėti, jog tobulėčiau. Būtų buvę daug naudingiau išgirsti objektyvų ir tinkamą grįžtamąjį ryšį, kur man reikėtų tobulėti, vietoje globėjiško tono.
Kita vertus, bendrakursiai džiaugėsi turėdami grupėje merginų, o merginų toje kartoje kaip tik buvo sąlyginai daug (iš 100 net 7), tai buvo gana nemažas procentas palyginus su ankstesnėmis grupėmis. Studijuoti jiems buvo smagiau su mumis, bet jie niekada nelaikė mūsų tikromis konkurentėmis ir dauguma manė, jog mes rinksimės kitą karjeros kelią. Labai gaila, bet jie buvo teisūs – kiek žinau, nedaug mūsų ir pasirinko inžinerinę sritį.
Situacija dabar keičiasi. Merginos į inžineriją įstoja dėl to, jog nori čia studijuoti ir dirbti.
– Apie dirbtinį intelektą (DI) pastaraisiais metais kalbama daug. Tarp jūsų dėstomų dalykų yra kursas apie dirbtinį intelektą transporto sistemose. Gal galite papasakoti plačiau?
– Dirbtinis intelektas (DI) jau tampa ta šaka, kuri susijusi su visomis mūsų gyvenimo sritimis, ne išimtis – ir transportas. Dirbtinio intelekto įtakos transportui taip stipriai nematome, nes žmonės vis dar įsivaizduoja jį kaip į žmones panašius robotus. Taip nėra. Dirbtinis intelektas – tai skaičiavimo sistemos, kurios padeda priimti sprendimus, kontroliuoti srautus. Tie šviesoforai, kurių žalia šviesa įsijungia privažiavus transporto priemonei prie sankryžos – vienas iš dirbtinio intelekto transporto sistemose pavyzdžių. DI geba prognozuoti transporto judėjimą ir šviesoforus įjungti taip, kad judėjimas būtų kuo sklandesnis.
Svajojame, jog nebereikėtų laikyti vairuotojo teisių, nes visi vairuosime autonominius automobilius, bet tai – dar pakankamai tolima ateitis. Na, o mažiau matomi sprendimai – tokie, kaip logistikos tvarkymas, transporto srautų valdymas, stovėjimo aikštelėms sukurti sprendimai jau dabar yra paremti dirbtinio intelekto įvairiais algoritmais. Sričių, kur dirbtinis intelektas pasireiškia yra labai daug, todėl svarbu, kad busimieji inžinieriai ne tik žinotų, kad jos egzistuoja, bet ir labai gerai suprastų kaip jos veikia, nes jos turi gana stiprios įtakos mūsų gyvenimams.
– Pastaraisiais metais daug diskutuojama apie autonomines mašinas. Ar tai – netolima ateitis? Ko trūksta, kad autonominė mašina galėtų būti pilnavertis eismo dalyvis?
– Gerokai greičiau autonominiai automobiliai važinėtų mūsų gatvėse, jeigu tiek pat dėmesio būtų skiriama ne paties automobilio kūrimui, bet ir visai infrastruktūrai aplinkui. Mažiausia, ko reikėtų, tai – išmaniųjų kelių, šviesoforų, kelio ženklų, sistemų, kurios padėtų komunikuoti automobiliams tarpusavyje. Ne pats automobilis yra problema šiuo metu, o aplinka, kuri nėra pritaikyta autonominiams automobiliams.
Autonominiai automobiliai dar negali atpažinti skirtingo dydžio kelio ženklų, nestandartinių kelio juostų. Tokio lygio autonominis automobilis, kuris visiškai nereikalautų vairuotojo įsikišimo – labiau kompleksinė problema negu atrodė dar prieš keletą metų. Dar 2012 metais teko stebėti vieno iš žymiausių autonominių automobilių srities inžinieriaus kalbą, kurioje jis minėjo, jog jo sūnui, greičiausiai, nebereikės laikyti vairuotojo teisių (tuo metu sūnui buvo apie 12 metų). Manau, šiandien jis vairuotojo teises jau turi ir automobilį vairuoja pats. Taigi optimizmas pradžioje buvo didelis, bet gyvenimas pilnas nenuspėjamų situacijų, tokių kaip vaiko ar gyvūno išbėgimas į gatvę, kurioms vis dar reikia rasti sprendimus. Autonominių automobilių išriedėjimo į gatves reikės palaukti.
– Kaip dirbtinis intelektas kovoja su spūstimis? Ar ateitis be spūsčių įmanoma?
– Manau, kad kova su spūstimis yra daug kompleksiškesnė problema, negu tobulesnių automobilių ar transporto sistemų kūrimas. Transporto tobulėjimas veda mus link to, kad automobilio vairavimas jau tampa „atgyvena“. Vietoje to, kad žmonija investuotų į tobulesnius automobilius, labiau apsimoka investuoti į traukinius, ar alternatyvias transporto priemones, pavyzdžiui, paspirtukus, kurie ne tik prisidėtų prie planetos taršos sumažinimo, bet ir mažintų spūstis.
Dirbtinis intelektas, šiuo atveju, irgi labai naudingas. DI padeda prognozuoti, kur reikės tam tikro transporto, koks lengviausias būdas nugabenti tam tikrą krovinį, ar žmogų iš taško A į tašką B. Ateitis – labai perspektyvi, tik dėmesį reikėtų nukreipti į kitus dalykus nei dabar, galvoti apie sistemas labai kompleksiškai.
– Vedate ir įvadines specialybės paskaitas. Kokie yra svarbiausi specialybės aspektai, kuriuos turėtų žinoti moksleivis, norintis vystyti savo karjerą elektros ar elektronikos srityje? Kokie iššūkiai jo laukia?
– Svarbiausia, ką būsimam studentui reikėtų žinoti prieš renkantis tokią specialybę, yra tai, kad jam ar jai reikės mokytis visą gyvenimą. Universitete studentai susipažindinami su sritimis, į kurias jiems vėliau reikės gilintis. Tai – vienas geriausių šios specialybės aspektų, nes visada galima rinktis, kuri sritis labiausiai studentui patinka, kas įdomiausia ir kurioje srityje labiausiai norėtųsi gilinti žinias.
Svarbu žinoti, kad elektros ir elektronikos specialybė pareikalaus tiek matematikos, tiek fizikos žinių. Joje – daug informatikos, nemažai programavimo, bet kartu reikia ir kūrybiškumo, nestandartinio mąstymo, gebėjimo plačiau pažvelgti į problemą, nes kartais atsakymas slepiasi visai kitur, negu tikėtumeisi rasti.
Panašiai, kaip ir su autonominiais automobiliais – galbūt mums nereikia visiškai autonominių automobilių, bet tobulesnių traukinių? Tokių atsakymų inžinerinėse specialybėse, o ypatingai elektronikoje, tikrai labai daug. Vienas iš didžiausių iššūkių šioje specialybėje – spėti studijų metu paragauti kiek įmanoma platesnių galimybių, pasitikrinti, kas įdomu, išbandyti kuo daugiau veiklų, kad vėliau būtų lengva pasirinkti, kas labiausiai patinka.
