Šiandien dažnam vairuotojui greičio matavimas siejasi su „trikoju“ – mobiliu greičio matuokliu „PoliScan FM1“, kurį nuo šių metų pradžios vis dažniau išvystame gatvėse. Tačiau greičio matavimas, pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų – tik viena iš daugybės dedamųjų, kam yra naudojami greičio sensoriai.
KTU Elektros ir elektronikos fakulteto (KTU EEF) profesorius Vytautas Markevičius ir Elektronikos inžinerijos katedros vedėjas prof. Dangirutis Navikas tikina, kad greičio sensorių panaudojimas yra kur kas platesnis nei mes įsivaizduojame.
„Tai ne tik priemonė, skirta drausminti eismo taisyklių pažeidėjus, bet ir įrankis, naudingas kontroliuojant automobilių srautus susidarius spūstims ar atpažįstant transporto tipą“, – teigia KTU mokslininkai.
Anot V. Markevičiaus, greičio sensoriai naudojami automobilių srauto skaičiavimui, jo nukreipimui ir reguliavimui išmaniųjų ženklų pagalba.
„Matuoti, ar ne per greitai važiuojame ir fiksuoti pažeidėjus – tik eilinė priemonė, skirta eismo stebėjimui. Stebint važiuojančių automobilių greitį taip pat galima apskaičiuoti preliminarų automobilių kiekį, kelio apkrovą“, – tikina profesorius.
Didesni greičio sensorių privalumai
V. Markevičius pastebi, kad pagrindinis technologinis skirtumas tarp po važiuojamąja dalimi įrengto greičio sensoriaus ir „PoliScan FM1“ yra jo priežiūra.
„Trikojį“ reikia stebėti ir saugoti nuo vandalų, jį įkrauti. Tuo tarpu greičio sensorius yra nepastebimas ir nereikalaujantis didelės priežiūros, todėl įrenginio eksploatacijai reikalingos kur kas mažesnės išlaidos“, – sako KTU EEF profesorius.
D. Navikas priduria, kad lyginant su indukcinėmis kilpomis, kurios yra įrengtos prie daugumos šviesoforų, KTU EEF mokslininkų sukurtų greičio sensorių intervencija į kelią yra kur kas mažesnė, todėl juos daug lengviau sumontuoti.
„Mūsų sukurtas jutiklis, kuris yra įrengtas pakeliui į vieną Lietuvos oro uostų, išsiskiria tuo, kad jo dėka galime ne tik fiksuoti transporto judėjimo greitį, bet ir jo tipą bei tai, kaip jis važiuoja, pavyzdžiui atlieka lenkimo manevrą“, – pažymi KTU EEF mokslininkai.
Pasak jų, vienas iš sensorių privalumų – nufotografuoti automobilio numerius reikiamoje vietoje, ne pastebėjus judesį, o automobiliui apie metrą priartėjus prie sensoriaus, priklausomai nuo judėjimo greičio. Tikslioje vietoje gaunama kokybiška nuotrauka.
„Dėl netikslaus automobilių srauto pasiskirstymo apskaičiavimo didžiuosiuose miestuose spūstyse vairuotojai praleidžia daugiau laiko nei vairuodami. Intensyviai apkrautuose keliuose įrengus greičio sensorius būtų kur kas lengviau paskirstyti automobilių srautus. O fiksavus spūstį ne piko metu, būtų galima įtarti apie avariją ir vairuotojus įspėti apie kito kelio pasirinkimą“, – teigia mokslininkai.
Ateityje – automobilio magnetinis parašas
Greičio sensoriai, radarai bei kiti eismo stebėjimo įrenginiai, norint surasti transporto priemonės savininką, fiksuoja automobilio numerius, tačiau KTU EEF mokslininkų teigimu, po daugiau kaip dešimtmečio juos gali pakeisti įvairios alternatyvos.
„Vienas iš sprendimų, galėtų būti automobilio magnetinis parašas“, – tikina V. Markevičius.
Transporto priemonės magnetinis parašas – vadinamas Žemės magnetinio lauko iškraipymas, kai šalia jutiklio pravažiuoja transporto priemonė. Magnetinis parašas, integruotas automobilyje, nereikalauja papildomų priedų, priešingai nei RFID (atpažinimas radijo dažniu, angl. radio frequency identification).
D. Naviko teigimu, automobilių valstybinius numerius galima pakeisti ir kitomis priemonėmis, kurios yra daug kartų tikslesnės – tai RFID, žymos.
Pastebėta, kad kai įvažiavimas į automobilių parkavimo aikštelę buvo galimas bilietu, RFID sistemos parkavimo valdymo principas nebuvo toks populiarus, kaip dabar, kai automobiliai identifikuojami pagal valstybinius numerius.
„Šis stovėjimo aikštelių valdymo principas nebuvo toks populiarus, nes žymas, integruotas į įvairias korteles – itin lengva pamesti. Tačiau jei visą tai būtų integruota pačiame automobilyje, viskas būtų kitaip“ – sako D. Navikas.
