KTU studentas: Erasmus+ mainai – patirtis, kurios nevertėtų praleisti

Matas Tamulynas, KTU Elektronikos inžinerijos trečiakursis, visai neseniai sugrįžo iš Taivano, kur pusmetį studijavo pagal Erasmus+ mainų programą Taivano nacionaliniame universitete (NTU). Apie studijų ir kultūrinę patirtį, akademinius iššūkius ir išryškėjusius skirtumus tarp Lietuvos ir Taivano Matas pasakoja šiame interviu.

– Ar buvo sunku išsirinkti, kur vykti? – paklausėme studento.

– Sąrašas buvo gana ilgas, bet mano tikslas buvo išvykti į aukščiau reitinguojamą universitetą. Atsirinkęs pagrindinius variantus, likau svarstyti tarp Skandinavijos, Pietų Korėjos ir Taivano universitetų. Galiausiai Taivanas pasirodė egzotiškiausias ir įdomiausias pasirinkimas – todėl nusprendžiau vykti ten. Ir galiu pasakyti, kad šio sprendimo tikrai nesigailiu.

– Koks buvo tas pirmasis įspūdis vos nuvykus?

– Pirmosiomis dienomis tikrai netrūko streso. Reikėjo susitvarkyti dokumentus, susirasti būstą, o dar ir apsirgau — iki dabar nežinau, dėl kokių priežasčių. Išvykau iš įprastos lietuviškos vasaros, o Taivane pasitiko 37 laipsnių karštis, drėgnas oras, didžiulis miestas, minios žmonių, visiškai kita kultūra. Pajaučiau tą skirtumą iš karto, aišku, buvo iššūkių pradžioje – pradėjau būsto paieškas, rinkausi universiteto modulius, bet pavyko viską susitvarkyti. O tas pirmas įspūdis… tikrai buvo wow: viskas atrodė nauja, visai kitaip.

– Iš universiteto važiavai vienas?

– Ne, važiavome dviese – su vienu fizikos studentu. Buvo tikrai daug lengviau, tuos kasdienius reikalus, iškylančias problemas galėjome pasiskirstyti dviese. Keliauti taip pat buvo smagiau – nuo pat pradžių turėjau su kuo, tai tikrai buvo daug lengviau dviese.

– Ar prieš važiuojant teko pasidomėti šalies kultūra?

– Šiek tiek pasiskaičiau, taip. Nebuvo taip, kad važiuočiau visiškai aklai. Bet vis tiek supranti, kad pilnai pasiruošti neįmanoma. Važiuoji su tokia nuostata, kad bus taip, kaip bus, o visus klausimus spręsi jau vietoje. Visko vis tiek nesuplanuosi. Nusiteiki, kad gali iškilti problemų, bet viskas yra išsprendžiama.

– Kaip įvertintum patį studijų procesą? Ar viskas vyko sklandžiai, nekilo problemų su modulių pasirinkimu?

– Man reikalingus, pagrindinius modulius pavyko pasirinkti, todėl didesnių problemų nekilo, bet pati universiteto modulių registravimo sistema buvo gana sudėtinga. Ten viskas vyko keliais etapais. Pirmomis savaitėmis teko lankyti kelis skirtingus modulius vien todėl, kad iš pradžių negavau vietos. Reikėjo eiti pas profesorius, prašyti prisiregistravimo kodo. Visa sistema yra sudėtingesnė nei KTU, bet galiausiai pavyko susidėlioti tvarkingą tvarkaraštį ir pasirinkti reikalingus dalykus.

Pradžioje buvo šiek tiek neaiškumo. Nežinojau, ko tiksliai dėstytojai tikisi, kokia yra visa tvarka, kiek ir ko bus reikalaujama. Iki pirmųjų tarpinių egzaminų vyravo tokia lengva nežinomybė. Bet kai praėjo tarpiniai egzaminai ir prasidėjo antroji semestro pusė, jau supratau, ko iš manęs nori ir kokie yra lūkesčiai. Tada per galutinius egzaminus jau pavyko viską susitvarkyti taip, kaip priklauso.

– Kas buvo sunkiausia tą semestrą?

– Sunkiausias tikrai buvo pirmasis mėnuo. Tuo metu vyko labai daug dalykų vienu metu: beveik kasdien buvo koks nors renginys, universitete reikėjo sutvarkyti įvairius dokumentus, susipažinti su miestu. Pačioje pradžioje tikrai reikia nusiteikti, kad lengva nebus. Bet kai tą pirmą mėnesį išgyveni, susidėlioji rutiną ir apsipranti, viskas toliau eina jau pakankamai tvarkingai. Jei moki planuotis laiką KTU, tai ir ten problemų dėl to nekyla.

– Jeigu dabar palygintum NTU ir KTU, kokius skirtumus įžvelgtum tarp šių dviejų universitetų?

– Pagrindinis skirtumas tas, kad didžioji dalis NTU modulių bakalauro studentams vyksta kinų kalba. Angliškų modulių yra labai nedaug, todėl man daugumą dalykų teko rinktis iš magistrantūros programų ir mokytis kartu su magistrantais. Dėl to natūraliai ir pačios studijos ten buvo labiau teorinės, be laboratorinių darbų. Tokia stipresnė orientacija į tyrėjų ugdymą, o ne inžinierių paruošimą darbo rinkai.

Žinoma, išsiskyrė ir pats universiteto dydis, NTU turi daugiau studentų. Ilgos teorinės paskaitos – po tris valandas, su pertraukomis kas valandą ar pusantros. Namų darbai buvo skiriami panašiai kaip KTU: įvairios simuliacijos, skaičiavimai, formulių išvedžiojimai. Turėjome ir semestro projektą, kur su komanda reikėjo arba pristatyti mokslinį straipsnį iš naujausių žurnalų apie lustus ir jų technologijas, arba sukurti, pavyzdžiui, lustų testavimo modulį: susimuliuoti, pažiūrėti, įvertinti, kaip tiksliai veikia, kaip galima optimizuoti ir panašiai. Tų praktinių žinių tada įgauni netiesiogiai – ne dirbant su osciloskopu, o sėdint prie kompiuterio ir simuliuojant tas pačias schemas.

– Kaip apibūdintum vietinių studentų požiūrį į „Erasmus“ studentus? Ar lengvai susibendravote? Minėjai, kad turėjote ir komandinių darbų.

– Su vietiniais studentais susibendrauti nebuvo labai paprasta. Dalis jų nelabai norėjo išeiti iš savo komforto zonos ir bendrauti su nepažįstamais. O gal tiesiog nebuvo pakankamai užtikrinti dėl savo anglų kalbos žinių, kad galėtų laisvai palaikyti pokalbį. Žinoma, buvo ir ekstrovertiškesnių žmonių. Kai dirbdavome komandose, apsitardavome medžiagą, pasidalydavome darbais ir sėkmingai atlikdavome projektus, bet didesnio noro bendrauti iš jų pusės nelabai buvo. Turbūt tai įprasta daugeliui mainų studentų visame pasaulyje: daugiausia bendrauji su kitais „Erasmus“ ar užsienio studentais, o ne su vietiniais.

– Jeigu palygintum pragyvenimo lygį Lietuvoje ir Taivane, koks būtų skirtumas? Ar stipendijos studijoms pakako?

– Stipendijos užteko pakankamai, problemų dėl to nekilo. Aišku, šiek tiek reikėjo ir savų lėšų, nes norėjosi papildomai pakeliauti. Bendrabučio kaina buvo apie 300 eurų už visą semestrą. Maisto – priklausė nuo to, kur rinkdavaisi valgyti. Universiteto valgyklose pietūs kainavo maždaug 2–3 eurus. Jeigu valgydavai kažkur mieste – 6–10 eurų, priklausomai nuo vietos. Žiūrint bendrai, techniškai kaip ir pigiau.

– Kaip leisdavai laisvalaikį? Turbūt ne tik į paskaitas eidavai?

– Universitete buvo nemažai studentų organizacijų, kurios specialiai tarptautiniams studentams rengdavo įvairius renginius. Vykdavo kultūros vakarai susipažinti tiek su vietine, tiek su atvykusių studentų kultūromis. Patys keliaudavome po Taivano salą – prie jūros, ežerų, krioklių, į kalnus. Labai smagu buvo tai, kad iš Taipėjaus per maždaug dvi valandas autobusu galėjai pasiekti visiškai skirtingus kraštovaizdžius.

Pavyko nuvykti ir į Honkongą, o vėliau — ir į Japoniją. Keliaudavome ne tik dviese, bet su kitais mainų studentais. Atsirado naujų pažinčių, kartu smagiai leisdavome laiką. Realiai kiekvieną savaitę pavykdavo kažką susiorganizuoti: arba universiteto renginiai, arba po paskaitų, savaitgaliais kažkur išvykti.

– Žiemos šventes taip pat sutikai Taivane?

– Taip, taip – ir Kalėdas, ir Naujuosius sutikome ten.

– Koks įspūdis švęsti svetur, ne Lietuvoje?

– Šiek tiek keista. Tikrai pasiilgsti namų, visų mums įprastų tradicijų, bet kai atsiranda tokia galimybė, man atrodo, būtų gaila jos neišnaudoti.

– Ką patartum tiems, kurie dabar svarsto pildyti paraišką 2026–2027 m. m. rudens semestro studijoms užsienyje?

– Aš pats per daug neabejojau – nuo pat įstojimo į universitetą žinojau, kad kažkuriuo metu tikrai išvyksiu semestrui į užsienį. Ir dabar dėl to visiškai nesigailiu. Buvo tikrai smagi patirtis: nemažai pakeliavau, susipažinau su kitomis kultūromis, turėjau galimybę pasimokyti aukštai vertinamame universitete. Tai tikrai vertinga patirtis, ir aš džiaugiuosi, kad ja pasinaudojau.

Be to, kiek teko bendrauti su kitais mainų studentais, negirdėjau, kad kažkas būtų gailėjęsis, kad išvažiavo. Tikrai neteko tokių sutikti.

– Kartotum šią patirtį?

– Tikrai taip.