Statistika moterims vis dar negailestinga – skaičiuojama, kad šiandien inžinerijoje net 80 proc. specialistų yra vyrai. KTU Elektros ir elektronikos studentė Julija Kravčenko ne tik laužo stereotipus, bet ir įkvepia kitas moteris daryti tą patį: stažuotės NASA, aktyvi veikla įvairiose srityse ir neįkainojama patirtis bei žinios studijuojant biomedicininės elektronikos mokslus.
Julija Kravčenko pasakoja apie jaunosios kartos iššūkius kovojant su lyčių stereotipais, galimybes jiems įveikti, motyvaciją ir pirmuosius žingsnius vyrų dominuojamoje inžinerijos rinkoje. Dar tik bakalaure studijuojanti mergina jau gali pasigirti ne tik aktyvia savo veikla ir įvairiais pasiekimais tiek universitete, tiek už jo ribų, bet ir praėjusiais metais atlikta stažuote garsiojoje JAV kosmoso tyrimų agentūroje NASA.
– Julija, kodėl pasirinkai inžinerijos sritį? Kaip ir kada nusprendei, kad tikslieji mokslai yra ta sritis, kurioje norėtum siekti karjeros?
– Rinkausi tarp daugelio sričių. Mokykloje mane domino žurnalistika, politika, psichologija, medicina ir fizika. Tiesą sakant, iki paskutinių metų net nežinojau, ką pasirinkti studijuoti, nes tokių pamokų, kaip inžinerija ar projektų valdymas, mokykloje nėra. Tiesiog medicinos studijuoti nenorėjau dėl tiesioginės intervencijos į žmogaus kūną, o psichologiją ir politiką nusprendžiau pasilikti kaip hobį, kuriuo galėčiau domėtis laisvalaikiu.
Rinktis technologinius mokslus labiausiai paskatino fizikos mokytoja – jos dėka šiek tiek susipažinome su šia sritimi ir pamokų metu. Tikslieji mokslai ir technologijos tikrai nėra vien skaičiavimai. Manau, labai svarbu suprasti, kaip visa tai veikia, tuomet galima galvoti apie naujus technologijų panaudojimo sprendimus ar dabartinių tobulinimą.
– Kokias randi sąsajas tarp įvairių veiklų? Ar jos padeda viena kitai?
– Tikrai taip, užsiimu įvairiomis papildomosiomis veiklomis: daug domiuosi projektų valdymu, verslo vystymu, psichologija, keliauju, labai mėgstu organizuoti renginius. O sąsajų tarp šių veiklų yra tikrai nemažai.
Na, pavyzdžiui, vystant bet kokį technologinį gaminį, reikia pasidaryti projekto planą, kurį valdydamas užtikrini optimaliausią „kelią“ tikslui pasiekti – t. y. technologijai sukurti. Taip galima išvengti resursų švaistymo ir pasiekti rezultatą optimaliausiu būdu, užtikrinti kokybę ir reikalavimų atitikimą.
Psichologijos ir komunikacijos žinios praverčia randant bendrą kalbą tiek su užsakovu, tiek su kitu inžinieriumi. Techninės žinios taip pat labai naudingos vystant verslą ir vadovaujant komandai – tai skatina loginį mąstymą, bet kartu padeda į viską žiūrėti kūrybiškai. Kelionės svarbios ne tik kultūrų pažinimui, pasaulėžiūrai ar kalbų mokymuisi, bet ir kontaktų užmezgimui.
Apskritai stengiuosi daryti tai, kas man patinka, bet tuo pačiu metu turėti planą, kaip vėliau pritaikyti įgytas žinias ir patirtį.
– Esi įgijusi nemažai patirties inžinerijos srityje. Ar manai, kad būtų buvę kitaip, jei nebūtum moteriškosios lyties atstovė? Galbūt iššūkiai būtų buvę kitokie, lengvesni?
– Tiesą sakant, nemanau. Kalbant apie projektus, mokslo pasiekimus, viską pasiekiau savo darbo, atkaklumo ir žinių dėka. Dėl lyties inžinerijos srityje nesusidūriau nei su didesniais privalumais, nei su trūkumais.
– Ar apskritai pastebėjai skirtumą tarp galimybių moterims ir vyrams šioje srityje? Gal jaunesnė karta tą jaučia mažiau? Koks dėstytojų požiūris?
– Noriu pasidžiaugti, kad studijuojant biomedicininę elektroniką KTU, neteko susidurti su lyties diskriminacija nei tarp kurso draugų, nei tarp dėstytojų. Dėstytojai viską vertina pagal studento darbą ir žinias, o jei kažko nesupranti, visada gali nueiti pasiklausti. Jie nuoširdžiai džiaugiasi, kad studentai nori suprasti ar sužinoti daugiau.
Atliekant tyrimus KTU Biomedicinos inžinerijos institute taip pat vyrauja draugiška atmosfera: jautiesi savas, nepriklausomai nuo lyties, o ir bendrauja visi kaip su sau lygiu, nesvarbu ar tai doktorantas, dėstytojas, profesorius ar instituto vadovas. Tą patį jaučiau ir stažuodamasi NASA.
Kalbant apie privačias įmones, turėjau įvairios patirties. Įsidarbinant problemų nekildavo, tačiau įsiliejant į pačią įmonę, buvo kiek sunkiau. Kai dirbau įmonėje, kur kolektyvą sudarė vyresni asmenys ir didžioji dauguma buvo vyriškos lyties atstovai, tikrai jautėsi kreivi žvilgsniai ir supratimas, kad turi „išsikovoti“ poziciją kolektyve.
Vis dėlto dauguma įmonių šiandien daug investuoja į lygiateisiškumą, švietimą ir užtikrina vienodas galimybes. Nors iš pažįstamų merginų teko ne kartą girdėti pasakojimus apie tai, kaip darbdaviai sako „vyriškos algos užsiprašei“ arba „čia tikrai į tą poziciją kandidatuoji?“, tačiau man pačiai su tuo susidurti neteko.
Visgi, manau, svarbiausia yra nesitaikstyti, negalvoti, kad tai yra normalu ir kad visur taikoma panaši praktika. Visi įdarbinimo klausimai turėtų būti derinami pagal patirtį, žinias ir kompetencijas.
– Kokių priemonių reikėtų imtis, tokius iššūkius labiau aktualizuojant ir ieškant sprendimo būdų?
– Mano nuomone, pirmiausia patys vyresnės kartos įmonių vadovai turi suvokti ir priimti faktą, kad lytis ar amžius neapibrėžia kandidato patirties ir žinių lygio. Stereotipai yra didžiausias priešas ir čia kalbu ne tik apie moterų diskriminaciją technologinėse srityse, bet ir vyrų socialiniuose, vadybos moksluose.
Mano aplinkoje yra nemažai jaunų, iniciatyvių ir daug nuveikusių žmonių, kurie yra gavę neigiamą atsakymą, nes darbdaviui jie atrodė „per jauni“ arba netinkamos lyties. Svarbu nenuvertinti žmogaus ir duoti šansą.
Įmonės taip pat turėtų skirti daugiau dėmesio savo darbuotojų švietimui ir komandos formavimui ankstyvose stadijose. Jauniems žmonėms viena didžiausių motyvacijų dirbti įmonėje yra gera atmosfera ir kolektyvas, tad jei įmonės nori prisitraukti jaunų specialistų, jos turėtų tam skirti daug dėmesio.
Dėl problemos sprendimo, merginos ir vaikinai turi suprasti, kad niekas neateis ir jų „neišgelbės“ nuo diskriminacijos. Asmuo pats turi eiti ir apie tai kalbėti: su žmogiškųjų išteklių personalu, tiesioginiu vadovu ir kt. Jei nedrąsu tiesiogiai – pranešti raštiškai ar rasti kitą būdą. Jei situacija nesprendžiama, tuomet pakeisti darbą. Negaliu komentuoti visų sričių, bet inžinerijoje, IT sektoriuje darbuotojų labai trūksta, tad nereikia bijoti prarasti darbą.
– Kiek akademinė aplinka gali turėti įtakos sprendžiant lyčių diskriminacijos klausimą, ypač jeigu kalbame apie technologinių mokslų mokymą?
– Akademinė aplinka gali edukuoti studentus pasitikėti savimi ir savo žiniomis, nebijoti išsakyti turimus lūkesčius darbdaviui ir spręsti kylančius sunkumus. Komunikacija yra raktas į daugumos problemų sprendimą.
Kalbant apie merginų pritraukimą į technologinius mokslus, turėtų būti akcentuojama tai, kad baigęs inžinerines studijas tu neprivalai programuoti, lituoti ar kažką konstruoti. Darbo rinkoje labai laukia ir inžinierių, kurie būtų linkę į vadovavimą ir pardavimus.
Tik turėdamas supratimą, kaip veikia inžinerinis produktas, gali komunikuoti ir su inžinieriais, ir su užsakovais, teisingai sudėlioti biudžetą bei paskirstyti darbus. O universitetas tuo ir žavus, kad studijuodamas inžineriją, turi ir pardavimų, ir verslumo, ir kitokių socialinių, humanitarinių modulių.
– NASA stažuotės metu tau vadovavo pirmoji afroamerikietė moteris, kuri buvo treniruojama būti kosmonaute. Ko iš jos išmokai?
– Tikėti savimi, savo svajonėmis, daug daug daug dirbti, mažiau lyginti savo rezultatus su kitais ir niekada nepasiduoti.
– Kaip manai, kiek įtraukimas (kalbant apie lyčių skirtumus ir ne tik) priklauso nuo paties žmogaus noro įsitraukti ir įveikti iššūkius, pasipriešinimą?
– Labai daug. Kaip ir minėjau, manau, svarbiausia yra nepasiduoti ir komunikuoti, nebijoti keistis ir keisti. Nesvarbu kas esi: moteris ar vyras, studentas ar daugiametę patirtį turintis profesionalas, bet jei nesijauti patenkintas dabartine situacija, patiri diskriminaciją studijose ar darbe, reikia apie tai kalbėti ir ieškoti sprendimų.
Ir nebijoti, kad kažkas pasakys, kad „vėjus keli“, „turėsi problemų“ ir „kam to reikia“, o suprasti, kad tu pats esi savo gyvenimo šeimininkas ir tik tu gali nuspręsti, kaip, su kuo ir kokioje aplinkoje dirbsi, mokysies, gyvensi.
Vertinant inžinerinę pramonę, šiuo metu yra labai daug įmonių, kurios laukia inžinierių „išskėstomis rankomis“, todėl, jei taviškė nusprendžia, kad tu esi jai per prasta tik dėl to, kad esi moteris, tai tiesiog nusišypsok, pasakyk ačiū, uždaryk duris ir parašyk kitai įmonei. Tavo gyvenimas per trumpas, kad gaištum laiką nemaloniom emocijom ir stresui.
– Su kokiais iššūkiais susiduri dabar? Kas tave motyvuoja?
– Šiuo metu derinu inžinierės-tyrėjos darbą įmonėje, kelis papildomus projektus bei su komanda kuriamą paramedikams skirtą technologiją. Motyvacijos ir įkvėpimo semiuosi iš savo aplinkos – mane supa nuostabūs, įvairiose srityse daug siekiantys ir pasiekę žmonės.
Puikus jausmas matyti, kaip jie ir jų idėjos, projektai ir verslai tobulėja ir auga. Mes skatiname ir palaikome vieni kitus – tai mane itin įkvepia. Turiu mentorius, kurie padeda nepamesti kelio ir motyvacijos. Taip pat stengiuosi džiaugtis įvairiomis smulkmenomis, kas dieną išmokti ką nors naujo ir kas rytą paklausti savęs, ką šiandien noriu padaryti, kad jausčiausi laiminga ir sėkminga. Tada belieka tai padaryti.
„Moterys ir technologijos“ yra Kauno technologijos universiteto turinio projektas apie moteris, dirbančias technologijų, inžinerijos, inovacijų srityje. Šio projekto tikslas – griauti visuomenėje įsigalėjusius lyčių stereotipus, susijusius su profesijų pasirinkimu ir pasiekimais mokslo srityje.
