Robotika – gyvenimo kryptis: KTU studento praktika Miunchene

KTU Elektros ir elektronikos fakulteto ketvirtakursis Ernestas Mikolaitis neseniai grįžo iš praktikos Vokietijoje, kur gilinosi į robotikos sprendimų kūrimą automatizavimo įmonėje „RobCo“. Miunchene praleisti du su puse mėnesio Intelektinių robotikos sistemų studentui ne tik sustiprino profesinius gebėjimus ir suteikė vertingos kultūrinės patirties.

Apie pramoninius robotus ir sprendimus jiems kuriančią įmonę studentas sužinojo apsilankęs automatikos parodoje Varšuvoje. Tuomet jis pasiūlė bendradarbiavimą su įmone „Pramus“, kurioje dirba vadybininku-inžinieriumi. Įmonėms tapus partnerėmis, Ernestas nusprendė pasinaudoti proga ir atlikti papildomą praktiką. Sulaukęs teigiamo atsakymo, kaip pats sako, išvyko „pažiūrėti kito pasaulio“.

Miunchenas – vienas brangiausių Vokietijos miestų, tačiau finansinį savarankiškumą ir tinkamą pragyvenimo lygį studentui iš Lietuvos padėjo užtikrinti apmokama praktikos vieta.

„Vokiečiai netiki nemokama praktika. Jie vadovaujasi paprasta logika: jei žmogus dirba – jis turi gauti atlygį“, – pasakoja Ernestas.

Praktikos metu jis buvo atsakingas už įmonės projektų konceptų įgyvendinimą:

„Reikėdavo pastatyti visą sistemą ir suprogramuoti robotą taip, kad jis veiktų pagal logiką, nustatytą įmonės, kuri įsigijo sprendimą. Tai apimdavo ir greičio parametrus – kad būtų pasiektas optimalus greitis, toks, kokio tikisi klientas. Būdavo situacijų, kai pirminis konceptas nepasiteisindavo, tekdavo papildomai vietoje kurti naujus sprendimus. Tada viską perinžinierindavome, kad sistema tikrai veiktų taip, kaip turi“.

Į Vokietiją jis išvyko nemokėdamas vokiečių kalbos. Kaip prisimena, mokykloje vokiečių kalba nebuvo populiariausias pasirinkimas kaip antroji užsienio kalba.

„Pirmadieniais turėdavome susitikimus, kuriuose dalyvaudavo visi sprendimų inžinieriai. Neatsimenu nė vieno susitikimo, kuris būtų vykęs kalba, kurią suprantu – visada vokiškai. Po susitikimo turėdavau pasilikti atskirai, kad man paaiškintų papildomai, nors komandoje buvo dar du žmonės, kurie taip pat nekalbėjo vokiškai. Jei būdavo konkretūs klausimai, susiję su mūsų projektais, paklausdavo angliškai, bet gavę atsakymą vėl pereidavo prie vokiečių kalbos. Jie labai gerbia savo kalbą“, – pabrėžia Ernestas.

Visgi, bene sunkiausia lietuviui buvo perprasti darbo kultūrą.

„Viskas ten paremta tikėjimu produktu: kiek tu tiki, tiek ir dirbi. Aišku, yra pasirašoma sutartis, kurioje nurodyta, kiek per savaitę turi išdirbti valandų, bet realybėje žmonės dažnai pasilieka ir po šešių, septynių, o kartais – net iki aštuonių vakaro. Jiems svarbiausia – kad darbas būtų padarytas. Jie vadovaujasi principu „get it done“. Nesvarbu, kaip tu tai pasieksi – svarbu, kad projektas būtų įgyvendintas ir rezultatas pasiektas“, – tikina jis.

– Dirbau prie vieno projekto, kurio konceptą keisdavome praktiškai kasdien. Net savaitgaliais negalėdavau ramiai eiti miegoti, kol nesugalvodavau, ką galima pasiūlyti, kad sprendimas tikrai veiktų principingai.“

Pasitikėjimo savo jėgomis studentui pridėjo išklausyti moduliai universitete.

„Žinau, kad kartais pagalvojam, „kam mes čia šito mokomės“ arba „kur mes tai panaudosim“, bet tos bendros žinios vis tiek lieka tavo galvoje. Pamenu, vienos sistemos programavimo principas buvo panašus, kaip mokėmės pas Gintarą Dervinį per paskaitas apie valdiklius. Visi modeliavimo kursai, kuriuos turėjome, tikrai išėjo į naudą. Tiek elektros pagrindų, tiek robotikos supratimas. Žodžiu, yra daug sričių, kur tikrai kažką pasiimi“, – sako Ernestas.

Įmonėje jis ne tik įgijo naujų žinių, bet ir dalinosi idėjomis su kitais inžinieriais, gavo naudingų patarimų bei pasiūlymų.

„Tikrai daug ko pasisėmiau. Patobulėjau pramoninėje srityje – pavyzdžiui, išmokau, kaip veikia vaizdo atpažinimas. Dabar, kai visur integruojamos dirbtinio intelekto kameros, užtenka parodyti vieną ar kelias nuotraukas, ir robotas automatiškai žino, ką daryti. Jis pats apskaičiuoja, kaip prieiti, kaip pagriebti produktą – jo nebereikia apmokyti. Pamačiau, kaip kuriami sprendimai, kaip prieinama prie galutinio atsakymo – kas veikia, kas ne. Taip pat patobulinau bendravimą su klientais, nes reikėjo išsiaiškinti jų poreikius“, – patirtimi dalijasi studentas.

Savo studijų sritimi Ernestas susidomėjo anksti – dar pradinėse klasėse, kai informatikos mokytoja ieškojo smalsių mokinių į robotikos būrelį. Vėliau sekė prizinės vietos vaikų robotikos varžybose, savaitgalinė KTU Jaunųjų kompiuterininkų mokykla (JKM). Ten pramokęs programavimo pagrindų, galiausiai suprato, kad programuotojo darbas – ne jam. Tada prisijungė prie inžinieriams skirtos KTU JKM programos, kur save iš naujo atrado kompiuteriniame modeliavime ir robotų konstravime.

„Nuo dešimtos klasės, kai viską pabaigiau, visada siekiau eiti link robotikos – nieko daugiau nemačiau, niekas kitas nepatiko. Tik robotika, automatika. Natūralus pasirinkimas. Kartais tiesiog reikėjo priminimų, kas mane veža. Iki dabar atsimenu, kaip per tėvų susirinkimus auklėtoja sakydavo: padėkite vaikams išsiaiškinti, ką jie nori veikti gyvenime. Klasėje tik aš ir dar pora klasiokų žinojo, ką nori veikti. Aš tiesiog buvau toks – žinojau, kur noriu būti, ką noriu daryti. Ir buvau pasiryžęs padaryti viską, kad ten atsidurčiau. Šitos idėjos niekada nepamečiau“, – sako Ernestas.

Tiek technines, tiek socialines kompetencijas sustiprinusi KTU studento patirtis Miunchene dar labiau įtvirtino jo pasirinkimą eiti šiuo robotikos keliu.