Šį kartą kalbinome jau kitą Karolį, Elektronikos inžinerijos pirmo kurso studentą, kuris dar būdamas penkerių sakė būsiąs programuotoju, tačiau laikui bėgant ėmė domėtis elektronika. Karolis prisipažįsta, jog vienu gyvenimo tarpsniu jį viliojo ir tolimi užsienio, ir artimesni, Vilniaus universitetai, tačiau jaunuolis pasirinko KTU, nes, kaip pats teigė kiti universitetai pasirodė ne tokie pažangūs, dėstytojai atmestinai dalino patarimus studijų pasiruošimui, tuo tarpu KTU dėstytojai buvo pasiruošę pagelbėti ir net aprodyti universitetą.“
Rinkdamasis Elektronikos inžinerijos studijas Karolis sako tikėjęsis rasti elektronika kvėpuojančių ir ja mąstančių bendraminčių. Paklaustas, apie ką nepagalvojo stodamas, pirmakursis nedvejodamas išskiria matematiką: „Šio dalyko kiekis studijų programoje yra gąsdinantis, reikia jam skirti daug laiko, pasimokyti papildomai, o ir temos kur kas labiau komplikuotos nei mokykloje.“ Tačiau savo pasirinkimu Karolis nesigaili ir labiausiai džiaugiasi dėstytojais bei specialistais, kurie „visada atviri bendrauti ir padėti.“
Paprašytas papasakoti įsimintiniausią nutikimą, Karolis šypsosi: „Fakulteto studentų atstovybėje turėjome progą sukonstruoti elektrošoką ir nestipria elektros srove nukrėsti norėjusius tokią „pramogą“ išbandyti mokinius“. PRisimindamas pirmuosius mėnesius universitete Karolis pasakoja, jog „didžiausią spūdį paliko įvado į specialybę modulis, kurio metu pirmą kartą gavome prisiliesti prie litavimo komponentų, lituoti.“ Karolis gražiai apibendrino ir pastebėtą skirtumą: „Dėstytojas dėsto, o mokytojas moko: į mokytoją visada žiūrėdavau kaip į aukštesnį ir vyresnį asmenį, o dėstytojas yra tarsi kolega, su kuriuo turite bendrą tikslą.“
