Pasak V. Raudonio, kaip ir patologas, algoritme įdiegtas DI modelis kreipia dėmesį į audinio ląsteles, jų dydį, išsidėstymą, endometrinio audinio liaukas, epitelį ir kitas vizualiai pastebimas detales bei pagal jas formuoja skaitinį atsakymą. Dažnai tai yra interpretuojama kaip tikimybė nuo 0 iki 100 proc., kad gimda jau pasiruošusi arba ne.
Ši diagnostinė sistema yra reikalinga tuomet, kai moteriai nepavyksta pastoti pakartotinai taikant pagalbinio apvaisinimo procedūras. Tokiu atveju yra atliekamos sudėtingesnės procedūros, kuriomis siekiama ne tik turėti kokybišką ir sveiką ankstyvos stadijos embrioną, bet ir nustatyti tikslų implantacijos langą, per kurį gimda yra pilnai pasiruošusi priimti embrioną.
Jis pastebi, kad iki šiol receptyvumas buvo nustatomas atliekant DNR tyrimus iš vidinio gimdos sluoksnio biopsijos. V. Raudonis tęsia, kad ne visos pagalbinio apvaisinimo klinikos turi galimybę atlikti tokius tyrimus savo patalpose, o dažnai biopsijos mėginio transportavimas yra sudėtingas. Pasak jo, reikia užtikrinti, kad transportavimo metu DNR nesuirtų.
„Tuo tarpu mūsų sistema gali būti pasiekiama internetinėje svetainėje. Užtektų įkelti skaitmeninį audinio vaizdą ir receptyvumo diagnozė atkeliautų vos per kelias sekundes. Taip taupomas laikas, pinigai ir moters sveikata“, – aiškina KTU profesorius.
V. Raudonis pasakoja, kad jų kuriama sistema analizuoja histologinius vaizdus ir pagal vaizdinius požymius priima sprendimą, todėl nereikia sudėtingos įrangos diagnozei gauti. Tam reikia skaitmeninio mikroskopo, kuriuo būtų galima iš labai arti nufotografuoti biopsijos ėminį.
Galima sulaukti daugiau sveikų kūdikių
KTU profesorius aiškina, kad DI metodai buvo pasitelkti tam, jog jais automatiniu būdu būtų galima rasti vizualinius požymius, leidžiančius atskirti skirtingas endometrinio audinio receptyvumo stadijas. V. Raudonis tęsia, kad tam su mokslininkais iš RMC parengė statistiškai reikšmingą duomenų bazę ir ją panaudojo DI modeliams apmokyti.
„Iki šios dienos nustatėme, kad DI modeliai labiausiai fokusuojasi į zonas, kuriose yra matomos endometrinio audinio liaukos. Lygiai ten pat skirtumus tarp skirtingų stadijų įžiūri ir patologai“, – pastebi KTU mokslininkas.
Jis dalijasi, kad jų taikomi DI metodai veikia labiau kaip juodoji dėžė, kurios priimami sprendimai nėra pilnai paaiškinami. Nepaisant to, jie jau gali žvilgtelėti į šios dėžės vidų – į kokias skaitmeninio vaizdo zonas yra labiausiai kreipiamas dėmesys priimant sprendimą, kai yra gaunama užduotis išanalizuoti vaizdą.
