Erasmus+ Slovėnijoje: nugalėti kalnai, „Just connect“ ir studijos kitaip

Nuo kelionės 20 metų senumo automobiliu iki laboratorinių darbų, kuriuose kartais tekdavo pasikliauti vien fraze „Just connect“. Tai tik dalis to, ką teko patirti KTU atsinaujinančiosios energetikos studentėms Emilijai Bisikirskaitei ir Akvilei Zapolskytei. Apie „Erasmus+“ studijas Mariboro universitete ir sutiktus žmones šiandien jos pasakoja su nostalgiška šypsena ir neabejoja, kad į Slovėniją dar sugrįš.

Kaip jūsų akiratyje atsirado Slovėnija?

Akvilė: Mes iš tikrųjų labai greitai sugalvojome, kad norime vykti į „Erasmus“. Vieną dieną pašnekėjome, kitą dieną jau ėjome pas Agnę (fakulteto tarptautinių ryšių koordinatorę, – aut. past.) pasiklausti, kas, kur, kaip. Iš pradžių planavome keliauti į Portugaliją, bet paaiškėjo, kad ten paskaitos vyksta portugališkai. Nusprendėme, kad tikrai neišmoksime portugalų kalbos (juokiasi), todėl turėjome ieškoti kažkur kitur.

Emilija: Mūsų kiti variantai buvo Kipras ir Slovėnija. Svarstėme, ar norime šiltai pagyventi prie jūros, ar rinktis kalnus. Kalnai nugalėjo (šypsosi).

Nusprendėme važiuoti į Slovėniją dar ir dėl to, kad esame iš kitų studentų girdėję, kad reikia važiuoti į tą šalį, į kurią nesitiki keliauti. Šitas patarimas tikrai pasiteisino, nes į Slovėniją niekad nebūčiau pagalvojusi išvykti atostogauti ar su šeima, ar su draugais. O dabar atrodo, kad ten galėčiau grįžti kiekvieną vasarą.

Ar tiesa, kad į Slovėniją vykote asmeniniu automobiliu?

Akvilė: Galvojome, kaip geriausia važiuoti. Mano mašinytei jau 20 metų. Šnekėjau su tėčiu, klausiau, ar ji gali tokią kelionę atlaikyti. Tėtis sako: „Palauk, vaikeli, aš tau ją sutvarkysiu“ (juokiasi). Tai sutvarkė tą mašiną ir išvažiavome.

Emilija: Pagalvojome, kad pačioje Slovėnijoje teks daug keliauti, vykti į kalnus, o autobusais ne visur būtų galima nuvažiuoti. Tada reikėjo rinktis – ar mes norime nuomotis automobilį Slovėnijoje ir didelę dalį pinigų išleisti ten, ar bandyti laimę su Akvilės mašiniuku (šypsosi).

Akvilė: Sprendimas pasiteisino. Grįžome sveikos, mašina vis dar važiuoja, tad viskas gerai.

Emilija: Akvilė savo šeimoje yra jauniausia, o aš – vyriausia, tai kai išvažiavom į „Erasmus“, aš net nežinau, kurios iš mūsų tėvai labiau bijojo (juokiasi).

Kaip sekėsi prisitaikyti prie naujos studijų tvarkos?

Akvilė: Paskaitos turėjo vykti angliškai, bet kai atvažiavome, paaiškėjo, kad anglų kalba bus vedami tik laboratoriniai darbai. Bet dėstytojai buvo supratingi, stengėsi padėti ir viską paaiškinti. Nors kai kuriems „Erasmus“ studentai rūpėjo mažiau. Buvo ir tokių, kurie tiesiog liepdavo patiems išsiversti nežinia kokio ilgio skaidres su „ChatGPT“.

Emilija: Laboratorinius vesdavo asistentai, tačiau kiekvienas jų turėdavo ir savo asistentą – studentą. Labai juokingai atrodydavo: visai klasei slovėniškai pasakoja vos ne 30–40 minučių, o prie mūsų prieina penkioms minutėms ir tikisi, kad jau viską mokame. Tas studentas, kuris ateidavo mums padėti, nelabai mokėjo angliškai. Bet jo pagrindinė frazė buvo: „Mmm… Just connect“. Jeigu ko nors paklausdavai, pavyzdžiui, kaip prijungti voltmetrą, atsakymas visada būdavo tas pats: „Just connect“. Labai bandė mūsų kantrybę (juokiasi).

Dar turėjome vieną modulį, kurio paskaitos prasidėjo tik gegužės viduryje, o jau birželio pabaigoje reikėjo laikyti egzaminą. Visą medžiagą gavome tik birželio pradžioje. Gavome apie 150 skaidrių ir dar reikėjo perskaityti tūkstančio puslapių knygą. Mes sakome: „Palaukit, o kur jūs buvote prieš tris mėnesius? Būtume galėjusios pradėti ruoštis anksčiau.“ Bet tada pasišnekėjome, nuramino, kad viskas gerai ir šiek tiek pakoreguos egzamino sąlygas. Galiausiai viską sutvarkė, egzaminą išlaikėme ir laimingos grįžome namo.

Kokie jums pasirodė vietiniai slovėnai?

Emilija: Slovėnai – labai svetingi žmonės. Mes per savo kambariokę vos per kelis savaitgalius kone pusę jos giminės aplankėm (juokiasi).

Akvilė: Ir jie turi labai smagių tradicijų. Pavyzdžiui, per Verbų sekmadienį viešėjom pas tos pačios kambariokės šeimą. Tai jie vienoje sodyboje, kalno viršuje, nupynė labai ilgą verbą – šiemet ji buvo net 27 metrų ! Ir po to visi vyrai tą verbą nešė nuo kalno žemyn į bažnyčią. Įdomu tai, kad pas juos per Verbų sekmadienį bažnyčioje susirenka daugiau žmonių nei per pačias Velykas.

Neša jie tą verbą nuo kalno, sustoja pakeliui kokioj sodyboj, o ten kokia močiutė jau siūlo visiems sausainių, bandelių, gėrimų… Visi juokiasi, bendrauja – ir jauni, ir vyresni.

Emilija: Lietuvoje turbūt būtų atskiras vaikų stalas ir tėvų stalas. O ten – visi kartu.

Akvilė: Mūsų nepažįsta, bet vis tiek prieina, apsikabina, šneka su mumis slovėniškai – o mes gi nieko nesuprantam! Tiesiog šypsomės ir linksit galvom.

Emilija: Mūsų kambariokė buvo mūsų vertėja, tai mes visą laiką jos akimis ir ieškodavom (šypsosi).

Turėjote nemažai laiko laisvalaikiui – turbūt pavyko aplankyti ne tik pačią Slovėniją?

Emilija: Tik pamatydavom preliminarų tvarkaraštį ir, jei tik nusimatydavo ilgesnis trijų ar keturių dienų tarpas, iškart planuodavom keliones. Žiūrėk, jau ir ieškom kokių „FlixBus“ ar „Ryanair“ bilietų (šypsosi).

Mums labai pasisekė, kad gavom bendrabutį – sutaupėm pinigų, todėl liko daugiau lėšų kitiems dalykams – kelionėms. Slovėnai tikrai myli savo studentus. Mes net turėjom maisto kuponų. Mums tai buvo naujiena. Beveik kiekvienoje kavinėje ar restorane, kuriame buvo galima pritaikyti tą studentišką kuponą, galėdavome pavalgyti dienos pietus vos už tris eurus.

Ką jums davė ši patirtis? Ar jaučiatės paaugusios, patobulėjusios?

Emilija: Mes sakom, kad turėjom tokį „rehab’ą“. Buvom gamtoj, tai mūsų tas „Erasmusas“ tikrai atrodė visiškai kitaip nei daugelio kitų studentų. Kai visi įsivaizduoja tik vakarėlius, naujas pažintis ir panašiai.

Akvilė: Pas mus pažintys buvo su gamta! (juokiasi)

Emilija: Kiekvieną savaitę – vis kitas kalnas, vis kitas Slovėnijos regionas. Mes su Akvile net bėgioti buvom pradėjusios (juokiasi).

Akvilė: Toks sveikos gyvensenos pusmetis gavosi. Labai smagu – išeini, pakvėpuoji tuo grynu oru kalnuose, miškuose… Grįžus to iš tikrųjų labai trūksta.

Kokį patarimą duotumėte tiems, kurie galvoja, ar verta vykti į „Erasmus+“ mainus?

Akvilė: Jeigu turite klausimų, iš karto eikite klausti. Iš pradžių atrodo, kad nieko nežinai, kad bus baisu, grįši su skolomis… Ne, reikia eiti ir klausti žmonių, kurie žino. Net kai jau išvažiuoji, irgi nebijoti klausti ar prašyti pagalbos.

Emilija: Jeigu dar nežinot, ar tikrai norite išvykti, vis tiek pabandykite. Įvykus atrankai, dar galėsite persigalvoti. Bet, kita vertus, tai galimybė pamatyti pasaulį ir praplėsti savo akiratį.

Akvilė: Buvo labai įdomu susipažinti su kitomis kultūromis, pamatyti, kaip kiti gyvena. Tiesiog reikia nebijoti. Iš pradžių tikrai būna nejauku, imi galvoti, kas, jeigu dėstytojai bus nedraugiški, nepaaiškins, gerai nemokės anglų kalbos…  Bet tie universitetai jau turi patirties priimdami „Erasmus“ studentus, tad tikrai nebūsite pirmieji užsieniečiai, atvykę pas juos. Nėra ten taip blogai ir baisu, kaip gali atrodyti.

Emilija: Jeigu manęs kas nors paklaustų, aš be jokių abejonių visiems patarčiau važiuoti.

Ar svarstytumėte dar kartą išvykti pagal „Erasmus+“ programą?

Emilija: Kaip ir planuojam, bet ne studijoms, o praktikai.

Akvilė: Taip, jau pastudijavome, reikėtų dabar išmėginti praktiką. Vis tiek kitokia patirtis.

Emilija: Studijuoti irgi važiuočiau, bet jau norėčiau viena. Mums pasisekė, kad pirmą kartą važiavome dviese. Kad ir kas benutiktų, saugojom viena kitos užnugarį, pavyzdžiui, jeigu meluodavom (juokiasi).

Akvilė: Važiuodamos atskirai dar labiau išeitume iš savo komforto zonos.

Plačiau apie artimiausias dalinių studijų užsienyje atrankas galima sužinoti čia.